Kategorija: Naujienos

Restoranui „Balti drambliai“ viešai paskelbus seksistinę žinutę apie savo darbuotoją, atsakingos institucijos neįžvelgia nieko blogo, tačiau teisininkai ir psichologai sako, kad toks verslininkų elgesys turėtų būti įvertintas labai griežtai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro (NPLC) direktorius Dr. Algimantas Čepas sako nesuprantantis, kodėl į šį atvejį institucijos tik numoja ranka.

„Ši situacija yra gryniausias nesaugios darbo aplinkos ir seksualinio priekabiavimo prie darbuotojos pavyzdys. Tačiau atrodo, kad sprendžiant ar tikrai šiuo atveju buvo priekabiaujama, valstybės institucijos vadovaujasi vien Baudžiamojo kodekso seksualinio priekabiavimo sąvoka. Pagal ją priekabiavimu laikoma tik nedaug tokių atvejų, mat reikia, kad kaltininkas siektų seksualinio pasitenkinimo, be to tarp šių žmonių turi būti pavaldumo santykiai“, – sako A. Čepas.

Tačiau, pasak teisininko, Lygių galimybių įstatymas priekabiavimą apibrėžia gerokai plačiau.

„Restorano „Balti drambliai“ savininkų elgesyje priekabiavimo požymiai yra gan aiškūs. Užtenka vien to, kad darbdavys leido komentatoriams tyčiotis iš merginos savo pačių socialinėje paskyroje. Jei taip siekiama pritraukti į barą atitinkamą publiką, tai kas dėsis tame bare? Lygių galimybių įstatymas sako, kad priekabiavimu laikomas ir elgesys, kai „siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka“. Vertinant tai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tikrai neturėtų teigti, jog šis atvejis nėra jų kompetencijos srityje“, – situaciją komentuoja teisininkas.

Aukoms trūksta realios pagalbos

A. Čepo teigimu, tai, kad pati darbuotoja sutiko skelbti prie savo nuotraukos seksistinę žinutę taip pat niekaip neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės.

„Įstatymai todėl ir draudžia seksualinį priekabiavimą tiek „susitarus“, tiek ir ne, nes taip pažeidžiami ne tik nukentėjusiųjų, bet ir visos valstybės interesas. Interesas, kad seksualinio priekabiavimo pas mus nebūtų, – sako NPLC direktorius. – Jau vien tai, kad darbdavys apskritai pateikė tokį siūlymą darbuotojai yra vertintinas kaip seksualinis priekabiavimas. Ar prieš klausdami jie galėjo nuspėti, kad mergina sutiks? Kaip apskritai galima to prašyti darbuotojo? Pats klausimas savaime jau pažeidžia darbuotojos teises“.

Teisininko teigimu, jei baro savininkas, surinkęs pas save ir atitinkamą klientūrą, taip pat nesiims priemonių užkirsti kelią patyčioms savo darbuotojų atžvilgiu (taip kaip nesiėmė savo socialinėje paskyroje kuomet trynė savininkus įžeidžiančias žinutes, bet paliko tas, kuriomis tyčiojamasi iš darbuotojos), seksualinio priekabiavimo požymiai ir vėl bus gana aiškūs.

„Kartu toks savininkų elgesys turėtų būti įvertintas ir Darbo inspekcijos kaip darbuotojų saugos reikalavimų pažeidimas. Jei darbo vietoje sąmoningai kuriama nesaugi aplinka ten dirbantiems žmonėms (aplinka, kurioje prie jų gali priekabiauti kiti, net ir bare nedirbantys asmenys, klientai) tai yra vienareikšmis pažeidimas“, – sako A. Čepas.

Tiesa, jei būtų norima siekti baudžiamosios atsakomybės, už tokias veikas pagal mūsų įstatymus tai nebūtų įmanoma. Griežtesnių bausmių išvengti padeda kiek keistai suformuluotas pats baudžiamojo kodekso straipnis (BK 152 str.), pagal kurį už priekabiavimą baudžiami tik tie, kas taip „siekė seksualinio pasitenkinimo“ ir nelabai aišku nei kaip tas seksualinis pasitenkinimas vulgaraus elgesio sukeliamas, nei kaip jo siekis gali būti įrodytas.

Pasak A. Čepo, tokioms aukoms nėra palanki ir teismų praktika.

„Pavyzdžiui, skandalingoje K. Pūko byloje buvo konstatuota, kad baudžiamosios atsakomybės nėra, jei tarp kaltininko ir aukos nėra pavaldumo santykių. Tai reiškia, kad jei žmogus dirba pagal individualią veiklą, paslaugų ar autorines sutartis, susidūręs su seksualiniu priekabiavimu įstatymiškai pagal baudžiamąjį kodeksą net nebus ginamas“, – teisines spragas vardijo NPLC vadovas.

Tačiau visa tai nereiškia, kad aukomis apskritai neturi būti pasirūpinta.

„Tokių nusikaltimų aukos gali siekti prisiteisti rimtas sumas civilinio proceso tvarka už garbės ir orumo pažeidimą, darbuotojų saugos reikalavimų nesilaikymą ir tai galėtų būti net geresnis stabdis priekabiautojams nei baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė, – sako A. Čepas. – Galbūt šiuo atveju mergina to ir nesieks, tačiau kiek yra tokių atvejų kai darbuotojai tiesiog nesupranta, kad prie jų seksualiai priekabiaujama arba nežino, kur kreiptis pagalbos“.

Teisininko nuomone, Lietuvoje nusikaltimų aukoms apskritai dar labai trūksta ne tik informacijos, tačiau ir realios pagalbos.

„Deja, bet šiuo metu nagrinėjant nusikaltimus niekas negalvoja, o kokius gi poreikius turi auka? Pirminis tikslas yra tiesiog nubausti kaltininką, o kokios pagalbos – teisinės, psichologinės ir kt. – reikia aukai, deja, visai nesirūpinama. Šiuo klausimų mūsų šalyje dar reikia labai stipriai padirbėti“, – sako NPLC vadovas.

Psichologai taip pat ragina atsakingas institucijas reaguoti

Asociacijos „Pagalbos nusikaltimų aukoms iniciatyva“ psichologė Kotryna Stupnianek sako, kad šioje situacijoje institucijų neveiklumas yra labai žalingas.

„Dažniausiai seksualinio priekabiavimo atvejais egzistuoja psichologinis galios disbalansas, t.y. kai auka (šiuo atveju darbuotojas) jaučiasi silpnesnė už savo vadovą ir seksualinio priekabiavimo atveju tarsi neturi išeities kaip pasipriešinti. Auka jaučia psichologinį spaudimą, nes juk vadovas priėmė tave į darbą, jis moka tau atlyginimą ir nuo to, kaip tu reaguosi realiai priklauso tavo karjeros likimas. Tokiu atveju žmogui, net jei jo vadovas tarsi atsiklausia, būna labai sunku pasakyti ne. Todėl šiuo atveju labai svarbus vaidmuo tenka atsakingoms institucijoms bei įstatymams, kurie tam ir sukurti, kad gintų asmenų žemesnėje padėtyje interesus“, – sako psichologė.

Kitas svarbus aspektas, K. Stupnianek nuomone, yra tai, kad dažnai į viešumą išlindusiais seksualinio priekabiavimo atvejais mes matome tik ledkalnio viršūnę, o už uždarų durų visko vyksta kur kas daugiau.

„Jei mes pakalbėtume su auka ar su kitais toje aplinkoje dirbančiais žmonėmis, kur vyksta seksualinis priekabiavimas, dažniausiai pamatytume, jog netinkamo elgesio yra gerokai daugiau nei apie jį prabylama iš pradžių. Todėl institucijų dar vienas labai svarbus darbas yra ne tik sureaguoti į pirminius faktus, bet ir atlikti išsamų tyrimą, kad būtų iš esmės užkirstas kelias bet kokiam netinkamam elgesiui, – sako psichologė. – Net tais atvejais, kai atrodo, kad teisiškai niekas nepažeista, suteikti pagalbą aukai būtina. Beteikiant pagalbą gali išaiškėti daugiau atvejų, kurie galbūt yra net rimtesni ir gali užtraukti teisinę atsakomybę vadovui“.

Svarbu suvokti ir tai, pasak K. Stupnianek, kad kai valstybinės institucijos nereaguoja į tokius atvejus, arba prastai sureaguoja, mažėja ir pasitikėjimas jomis. Tuomet nutikus kitiems seksualinio priekabiavimo ar kitokių nusikaltimų atvejams, ne tik ta pati auka, į kurios atvejį nebuvo sureaguota, bet ir kitos aukos nebus linkusios kreiptis pagalbos bei pranešti apie įvykį.

Paklausta, kaip reiktų vertinti visuomenės reakciją ir tai, kad „Baltų dramblių“ atveju mergina sulaukė labai daug įžeidinėjimų bei smerkimo iš viešų komentatorių, psichologė teigia, jog moksliniu požiūriu tai yra tam tikras įprastas modelis.

„Visuomenė turi pasąmoninį suvokimą, kad pasaulyje ir apskritai visose situacijose egzistuoja teisingumas. Šis suvokimas mums yra labai svarbus kasdieniame gyvenime, todėl mes mėginame visais įmanomais būdais jį išlaikyti. Tad jei mes matome, kad situacijoje kaltininkas nėra niekaip baudžiamas, mes imamės paradoksalaus būdo tą suvokimą išlaikyti – apkaltinti auką. Todėl ir merginos puolimas šiuo atveju yra ne kas kita, kaip klasikinis poreikis patenkinti teisingumo poreikį ir kažką apkaltinti, – sako K. Stupnianek. – Kas galėtų tai pakeisti? Vėlgi, atsakingos institucijos. Jei jos sureaguotų laiku ir tinkamai, visuomenės reakcija būtų visai kitokia“.

Vertinant komentarus, kad neva į tokią seksistinę verslininkų komunikaciją reikėtų žiūrėti atlaidžiau ir per originalumo prizmę, psichologė taip pat pastebi, kad mūsų kultūroje seksizmas dar apskritai yra labai gajus.

„Ir dažniausiai jis užslėptas juokeliais, tad kai mes priimame tuos seksistinius juokelius, mes normalizuojame seksizmą, tarsi leidžiame jam egzistuoti. Taip pat reikia suvokti, kad tai, kokį komentarą galime pasakyti namuose žmonai ir kokį darbo aplinkoje, yra du skirtingi dalykai. Neretai ši suvokimo riba yra stipriai išblukusi, todėl ir susiduriame su tokiomis seksualinio priekabiavimo situacijomis, ir dar bandome jas pateisinti“, – sako K. Stupnianek.

Kalbant apie seksualinio priekabiavimo aukas, asociacijos „Pagalbos nusikaltimų aukoms iniciatyva“ atstovė sako matanti ir dar vieną bėdą. Anot jos, kad kai kurios aukos mūsų šalyje nesulaukia tinkamo rūpesčio. Jei smurto artimoje aplinkoje ar prekybos žmonėmis atvejais valstybė jau yra sukūrusi pagalbos aukoms mechanizmus, tai nukentėjusieji nuo vagysčių, užpuolimų ir kitų nusikaltimų vis tik dažniausiai nėra vertinami kaip tie, kuriems reiktų suteikti ir psichologinę ar kitą pagalbą.

Šis straipsnis publikuotas portale lrt.lt

15min studijoje viešėjęs premjeras Saulius Skvernelis pasakojo apie antikorupcinių teismų idėją – sukūrus specializuotus teismus, anot jo, Lietuvoje būtų daug efektyviau kovojama su korupcija. Tačiau, ekspertų nuomone, tai neduos norimo efekto. Pasižvalgyti į pozityvius pavyzdžius pasaulyje taip pat sudėtinga, nes beveik visi tokie teismai veikia trečiojo pasaulio valstybėse, tarp pavyzdžių – Afganistanas, Meksika ar Indonezija. O ir ten pozityvūs pokyčiai toli gražu neakivaizdūs ir jų reikia ieškoti moksliniais tyrimais, kurie dar nėra atlikti.

Kaip kalbėjo S.Skvernelis, jo idėja neprieštarauja Konstitucijai, ji leidžia sukurti specializuotus teismus, vienas tokių pavyzdžių – administraciniai teismai. „Tai būtų teismas, kuris nagrinėtų ir specializuotųsi korupcinių nusikaltimų nagrinėjimo bylose. Specializacija yra labai svarbus momentas. Dažnai kritikuojame ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl kokybės vien todėl, kad kai esi universalus, trūksta specialiųjų žinių. O korupciniai nusikaltimai pasižymi keliomis savybėmis: gerai organizuota, gerai užmaskuota veikla ir turinti labai gerus konsultantus visose srityse“, – 15min studijoje kalbėjo į prezidento postą nusitaikęs politikas. Anot jo, tokiuose teismuose dirbantiems teisėjams būtų užtikrinama visapusiška apsauga. „Kalba ne apie fizinę, o socialinę apsaugą. Manau, tai turėtų būti ir uždarbis, ir socialinės garantijos ir gal net tokios garantijos, kada baigę savo kadenciją arba darbą šiame specializuotame teisme, jiems nebereikėtų daugiau ieškoti savęs darbo rinkoje. Jiems būtų suteiktos ilgalaikės socialinės garantijos arba išankstinė pensija. Specializacija yra labai svarbu. Jeigu tokie teismai atsiras ir bus priimti teisėjai, tai objektyvūs, realūs nuosprendžiai yra geriausia prevencija, kad nusikalstamos veikos nebebūtų daromos“, – teigė jis. 

Klaustukų labai daug

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius dr. Algimantas Čepas išgirdęs šią idėją nebuvo sužavėtas ir negailėjo kritikos. Visų pirma – dėl idėjos atitikimo Konstitucijai, kur rašoma: „Teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami“. „Šioje vietoje Konstitucija kalba apie „karo lauko teismus“, „troikes“ ir panašius dalykus. Tad specializuoti antikorupciniai teismai tikrai šios normos nepažeistų. Bet kiltų klausimas dėl lygybės prieš įstatymą ir teismą – ar principas liktų nepažeistas, jei visų bylas nagrinėtų bendrosios kompetencijos teismai, o kaltinamųjų korupcija – specializuoti teismai. Be to, kiltų klausimas, kaip spec. teismas įsipaišytų į teismų sistemą – ar galima būtų jo sprendimus apskųsti Lietuvos Apeliaciniam Teismui, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Matyt būtų rasta būdų, kad teismas taptų bendrosios kompetencijos teismų sistemos dalimi, ne taip, kaip administraciniai, sudarantys atskirą sistemą. Bet klaustukų daug“, – kalbėjo mokslininkas.

Mokslininkas taip pat nelabai supranta, kodėl būtent korupcijos bylas nagrinėjantiems teisėjams reikalinga platesnė apsauga. „Ką, tarkime, nusikalstamų susivienijimų bylose mažesnė rizika? Pavyzdžiui, galėtumėt pakalbinti Panevėžio apygardos prokuratūrą, prokuroro Gintauto Sereikos nužudymas ten dar neužmirštas. Ir tai jokia korupcijos byla“, – sakė mokslininkas.

Anot jo, labai svarbu nepamiršti ir kokios korupcijos bylos nagrinėjamos teismuose – apie 90 proc. atvejų sudaro bandymai papirkti kelių policijos patrulius. „Tokioms byloms reikalinga kažkokia ypatinga specializacija ir ypatinga apsauga? Taip, specializacija svarbu, bet bent aš jau nematau, kokias specifines žinias turėtų turėti būtent korupcijos bylas nagrinėjantys teisėjai“, – svarstė A.Čepas.

Mato svarbesnių sričių

Pašnekovo teigimu, Lietuvoje nesugebėjome įtvirtinti specializacijos kur kas svarbesniais klausimais, pavyzdžiui, nepilnamečių nusikaltimų klausimais. „Kiek specifinių žinių turėtų turėti teisėjai, nagrinėjantys sunkių ekonominių nusikaltimų bylas (prisimenant 17 tomų apimties Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą). Tuo tarpu nusikaltimuose valstybės tarnybai, na, tik kažkokiais išimtinais atvejais būna kokia nors specifika“, – atkreipė dėmesį jis. Nors premjeras to ir nepasakė, A.Čepas spėja, kad šis pasiūlymas išimtinai susijęs su Lietuvą sudrebinusia teisėjų korupcijos byla. Dauguma spėlioja, kaip teisėjams seksis teisti teisėjus, jei ši byla pasieks teismą. „Tai perkėlus nagrinėjimą į specializuotą teismą, to spaudimo neturėtų būti, – sakė jis ir iškart pridūrė smarkiai abejojantis, ar didelį spaudimą jaustų ir dabar dirbantys teisėjai. – Pavyzdžiui, ar yra duomenų, kad spaudimą jautė teisėjai, sprendę suėmimo klausimus? Antra, pasakyti, kad yra bylų Lietuvoje, su kuriomis Lietuvos teismų sistema nepajėgi susitvarkyti – na, čia būtų rimta. Be to, toks teiginys negalėtų būti paremtas faktais. Bent aš tokių faktų nesu girdėjęs.“ Galutinė teisininko išvada – dėl tiek nusikaltimų valstybės tarnybai bylų, kiek šiandien pasiekia teismus, neracionalu kurti atskiras struktūras su visa administracija: buhalteriais, valytojais ir taip toliau.

„Jei jau būtų kokių nors aiškių pagrindimų, kodėl specializacija yra reikalinga, tai reikėtų spręsti ne kuriant atskirus teismus, bet skatinant teisėjų specializaciją esamuose teismuose“, – sakė jis. Tiesa, idėja apie platesnes socialines garantijas, anot A.Čepo, verta atidesnio pasigilinimo. „Bet ir tokiu atveju reikėtų pasižiūrėti, kur didžiausios rizikos kyla, nemanau, kad nusikaltimai valstybės tarnybai kelia didžiausias rizikas, bent jau tikrai ne visi“, – sakė jis.

Populiaru trečiojo pasaulio valstybėse Pavyzdžių, į ką pasižvalgyti pasaulyje, yra. Iš viso antikorupciniai teismai veikia 20 valstybių. Tiesa, toli gražu ne visose valstybėse tokie teismai veikia kaip atskiros institucijos. Taip yra vos keturiose – Afganistane, Bulgarijoje, Indonezijoje ir Malaizijoje. Kitur, pavyzdžiui, Kenijoje ir Bangladeše, tiesiog yra konkretūs teisėjai, kurie specializuojasi korupcijos bylose, bet dirba įprastuose teismuose.

Kenija Didžiojoje dalyje valstybių, tarp jų ir Kroatijoje bei Slovakijoje, tiesiog įkurti atskiri korupcijos bylas nagrinėjantys padaliniai, tačiau jie veikia greta pirmosios instancijos teismų. S.Skvernelio idėja nėra unikali ar negirdėta, ji 2016 m. nagrinėta Jungtinėse Tautose. Specialiai tam Harvardo universiteto profesorius Matthew C. Stephensonas parengė studiją. Pagrindiniai argumentai už tokius teismus – efektyvesnis korupcijos bylų nagrinėjimas, taip pat tai aiškus signalas užsienio partneriams, kad į korupcijos problemą žiūrimą rimtai. Taip pat svarbus aspektas – nepasitikėjimas teismų sistema ir noras, kad šias bylas nagrinėtų į korupcijos problematiką įsigilinę teisėjai. Tiesa, tyrimo išvadose aiškiai rašoma, kad nors kai kur antikorupciniai teismai atnešė teigiamų pokyčių, kitur jais teko nusivilti. Tyrimo autorius aiškiai pripažįsta, kad norint konkretesnių išvadų, reikia gilesnių tyrimų. „Prieš investuojant į naujų teismų kūrimą, įstatymų leidėjams reikia turėti aiškią, įrodymais paremtą analizę apie dabar egzistuojančią sistemą ir mechanizmus, kurių trūksta“, – tokią išvadą daro tyrimo autorius. Siūlo neskubėti Ar antikorupciniai teismai išties geriausia idėja kovojant su korupcija, suabejojo ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Jis pasidžiaugė ministro pirmininko bandymais ieškoti naujų ir geresnių būdų kovoje su korupcija ir pritarė, kad šiuo metu neišnaudojame viso turimo antikorupcinio potencialo. „Pavyzdžiui, teismų skiriamos baudos už korupciją galėtų ir turėtų būti didesnės, – pavyzdį pateikė S.Muravjovas. – Vis dėlto, siūlyčiau antikorupcinių teismų kol kas nesteigti, o verčiau pradėti geriau matuoti, kaip dirba mūsų antikorupcinės institucijos. Šiuo metu dažnai nežinome, ar jų veiksmai iš tiesų prisideda prie korupcijos mažėjimo“, – kalbėjo jis.

Šis straipsnis spausdintas portale 15min.lt

Kol narkotikų prekeiviai intensyviai ieško naujų narkotikų platinimo kelių, Europa ruošia jiems efektyvų atsaką. Projekto „Narcomap” autoriai pastaruosius metus atliko išsamų tyrimą 12-oje Europos valstybių, kuris leido geriau suprasti, kaip ir iš kur į Europą plūsta narkotikai, kokie jie ir kokiais keliais platinami. Ši išsami informacija atskleidė išsamesnį narkotikų problemos paveikslą ir leis Europoje sukurti efektyvesnį kovos su narkotikais mechanizmą.

Išsamūs projekto „Narcomap” rezultatai balandžio 16d. bus pristatyti baigiamojoje konferencijoje, kuri vyks Vilniuje, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete.

Norintieji dalyvauti renginyje gali susipažinti su detalesne konferencijos programa bei užpildyti dalyvio registracijos formą.

Daugiau informacijos anglų kalba rasite čia.

„Narcomap” konferencijos organizatoriai

„Mišką kerta – skiedros lekia“, – sakoma norint pabrėžti, kad rimti pokyčiai reikalauja skausmingų sprendimų. Apie kalėjimų sistemos reformą kol kas galima sakyti priešingai: skiedros lekia – miškas stovi. Skausmingi sprendimai mažai ką keičia įsisenėjusių problemų kamuojamoje srityje. Praėjusį trečiadienį Vyriausybė patvirtino Kalėjimų departamento direktoriaus Roberto Krikštaponio atsistatydinimą. Pats pareigūnas ir jo tiesioginis vadovas – teisingumo ministras Elvinas Jankevičius tvirtina, kad šis atleidimas nesietinas su įkalinimo įstaigų problemomis ir reforma, tačiau nuo tikrų ir netikrų žinių iš už grotų įkaitusi viešoji erdvė lieka įtari.

Įkalinimo įstaigų problemos visuomenės dėmesį traukia jau ne vienus metus. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip lokali krizė Kauno tardymo izoliatoriuje, ilgainiui tapo žiūrovų ir skaitytojų dėmesį prikaustančia „zonos“ gyvenimo epopėja. Informacinei lavinai įsibėgėjus veiklos, džiaugsmo ir rūpesčių užteko visiems. Žurnalistai rengė vis naujas istorijas, kurios smagiai šiurpino saugiai laisve besidžiaugiančius žmones. Kalėjimo paslapčių paviešinimo paskatinti sistemos pareigūnai priėmė kartais net labai dramatiškus sprendimus. Tarpusavio santykių aiškinimasis ir kaltųjų paieškos pasiekė aukščiausius valdžios sluoksnius ir premjero kabinetą. Įvykių sūkuryje darbą pradėjęs naujasis teisingumo ministras iškėlė kalėjimų sistemos reformos pažadą kaip savo vėliavą. O pradžioje, kaip visada, buvo vieno drąsaus žmogaus žodis.

Griūties pranešėja

Dar 2016–2017 metų žiemą Kauno tardymo izoliatoriaus buhaltere tuo metu dirbusi Rasa Kazėnienė kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) dėl jos įstaigoje vykstančio piktnaudžiavimo. Dauguma R. Kazėnienės nurodytų problemų buvo susijusios su viešaisiais pirkimais – Kauno tardymo izoliatoriaus konkursus esą laimėdavo tos pačios bendrovės, o įsigyjamų prekių ir paslaugų kainos viršydavo rinkos kainas. STT atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, bet surinktą medžiagą perdavė Valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) ir Teisingumo ministerijai. Tuo pat metu R. Kazėnienė pasakė ir spaudai, tvirtindama, kad į teisėsaugą kreipėsi, kai daug kartų apie pažeidimus informavo savo vadovus ir nesulaukė jų reakcijos.

Teisingumo ministerijai atlikus patikrinimą 2017 metų pavasarį iš pareigų atleistas Kauno tardymo izoliatoriaus vadovas Edvardas Kviatkauskas. Tuometė Kalėjimų departamento direktorė (prieš tai – Kauno tardymo izoliatoriaus vadovė) Živilė Mikėnaitė atsistatydino nesulaukusi tyrimo išvadų. Savo atleidimą E. Kviatkauskas apskundė teismui, tačiau bylą pralaimėjo. VPT nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje vyko sisteminiai ir nuolatiniai viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai. Dėl to, VPT vertinimu, turėtų būti atliktas išsamus įstaigos finansinės ir ūkinės veiklos auditas.

Be to, Generalinės prokuratūros prokurorai panaikino STT sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir nurodė jį vis dėlto atlikti. 2018 metų pavasarį tyrimas nutrauktas, nes, pasak prokuroro, R. Kazėnienės pateikta informacija neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. 2017 metų vasarą R. Kazėnienė dar kartą kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Ji nurodė, kad laikinuoju Kauno tardymo izoliatoriaus vadovu paskirtas buvęs direktoriaus pavaduotojas Arvydas Venclovas vilkina VPT nustatytų pažeidimų šalinimą ar net juos tęsia. Tuometės teisingumo ministrės Mildos Vainiutės sprendimu A. Venclovas grąžintas į buvusias pareigas, o R. Kazėnienė paskirta dirbti ministerijos auditore.

Pradėjusi eiti naujas pareigas R. Kazėnienė ėmėsi Pravieniškių pataisos namų audito ir dėl to 2018 metų pavasarį susikibo su teisingumo viceministru Raimondu Bakšiu. Kai R. Kazėnienę parėmė premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas, R. Bakšys pasitraukė iš pareigų. Netrukus dėl krizės sistemoje teko atsistatydinti ir pačiai ministrei M. Vainiutei. Naujasis ministras E. Jankevičius paskyrė R. Kazėnienę laikinąja Kauno tardymo izoliatoriaus vadove. Po kelių mėnesių nuolatinio direktoriaus atranką laimėjus Mindaugui Zaikauskui, R. Kazėnienė paskirta dirbti Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininke ir kartu direktoriaus pavaduotoja. R. Kazėnienės sunkumai tęsiasi iki šiol. Viena iš Kauno tardymo izoliatoriaus viešuosiuose pirkimuose galbūt privilegijuotų bendrovių – „Niklita“ padavė į teismą R. Kazėnienę dėl pažeistos dalykinės reputacijos. Siekiant apsaugoti nuo persekiojimo, R. Kazėnienei prieš mėnesį suteiktas pranešėjo statusas.

Pravieniškių mafija

R. Kazėnienės kartu su kolegomis vykdytas Pravieniškių pataisos namų auditas sukėlė naują radikalių pokyčių bangą. Dar vėlyvą 2017 metų rudenį pradėjus aiškėti galimiems viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimams nuo pareigų nušalintas tuometis Pravieniškių pataisos namų vadovas Virginijus Ceslevičius. Netrukus V. Ceslevičius atsistatydino iš pareigų ir galiausiai pasuko į politiką – šiuo metu jis siekia Kaišiadorių rajono mero posto kaip Lietuvos žaliųjų partijos kandidatas. V. Ceslevičiaus pareigas laikinai perėmė jo pavaduotojas Dainius Sušinskas, šių metų sausį paskirtas nuolatiniu įstaigos vadovu. Viešajai erdvei įkaitus Pravieniškėse įsižiebė naujas skandalo židinys. 2018 metų pavasarį paskelbta apie užbaigtą ikiteisminį tyrimą dėl vadinamosios Pravieniškių mafijos – pataisos namuose veikusio kalinių nusikalstamo susivienijimo. Ši byla vis dar nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

„Pravieniškių mafijos“ bylos poveikis buvo dvejopas. Viena vertus, užbaigtas tyrimas ir jo metu susisteminti duomenys atvėrė žiniasklaidai ir visuomenei aktualius kalėjimo gyvenimo vaizdus bei kalinių subkultūros bruožus. Kita vertus, policijos veiksmai sukėlė kalinių nepasitenkinimą. Todėl nenuostabu, kad Pravieniškių skandalas tęsėsi. 2018 metų vasarą teisingumo ministras, Kalėjimų departamento direktorius ir Pravieniškių pataisos namų vadovai specialioje spaudos konferencijoje paskelbė, kad jiems pavyko užtikrinti reikiamą kalinių kontrolę atlikus kratas ir kitus veiksmus. Netrukus paaiškėjo, kad tradicinis kasmetinis naujų kalinių žeminimas – vadinamoji Jūros šventė vis dėlto įvyko.

Po šių įvykių dalis nuteistųjų iš Pravieniškių pataisos namų buvo perkelti į tokią pat įstaigą Alytuje. Rudenį Pravieniškėse imtasi papildomų kontrolės veiksmų, subkultūrą propaguojančius kalinius iš dalies izoliuojant kameros tipo patalpose. Į šiuos pareigūnų veiksmus nuteistieji sureagavo bado akcija, tačiau po kelių savaičių ji nutraukta. Įvykius Pravieniškėse nuolat sekęs žurnalistas Dainius Sinkevičius 2018 metų rudenį išleido knygą „Pravieniškių mafija“. To paties autoriaus ir pavadinimo straipsnių ciklas tapo itin populiarus dar vasarą. Intensyvus temos viešinimas lėmė vis naujas „išpažintis“, tarp jų – ir pareigūnų paliudijimus apie per ilgus metus susikaupusias bausmių vykdymo sistemos spragas. Todėl Kalėjimų departamentą šluojančios informacinės bangos dar negalima laikyti atslūgusia.

Per maži žingsneliai

Tokiame kontekste trumpą R. Krikštaponio valdymą tik iš dalies galima laikyti sėkmingu. Kalėjimų departamento vadovu jis tapo 2017 metų rudenį. Anksčiau policijoje tarnavęs, vėliau versle dirbęs R. Krikštaponis skelbė „žingsnelis po žingsnelio“ vykdysiantis numatytas Kalėjimų departamento struktūros ir ypač viešųjų pirkimų padalinių pertvarkas. Iš visko sprendžiant, jo žingsneliai įvertinti kaip per maži. Šių metų sausio pradžioje paskelbta, kad R. Krikštaponis paliks pareigas. Pareigūnas su teisingumo ministru išsiskyrė šalių susitarimu, ir šis žingsnis buvo palydėtas tokiais atvejais įprastomis mandagumo frazėmis. Tačiau kai kurios aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmasis iniciatyvos ėmėsi ministras.

Visų pirma, pats R. Krikštaponis žurnalistams sakė, kad atsistatydino sulaukęs ministro pasiūlymo prisidėti prie politinės komandos. Kita vertus, ir ministras E. Jankevičius leido suprasti paskatinęs permainas Kalėjimų departamento vadovybėje. „Manome, kad Kalėjimų departamentui turėtų vadovauti griežtesnę ir tvirtesnę ranką turintis direktorius“, – tuomet sakė jis dienraščiui „Lietuvos rytas“. Praėjusią savaitę kalbėdamas su „Lietuvos žiniomis“ ministras šiek tiek sušvelnino savo poziciją ir tvirtino, kad R. Krikštaponis pats parodė iniciatyvą trauktis. „Matyt, nuolatinis stresas ir sudėtinga situacija lėmė tai, kad žmogus nori ramesnio darbo. Plačiau komentuoti galėtų jis pats, bet šalių susitarimas sudarytas jo iniciatyva“, – teigė E. Jankevičius.

Ministras neatmetė galimybės, kad atleistasis Kalėjimų departamento vadovas taps jo patarėju, bet tai tikrai neįvyksią iš karto. „Kol kas darome pertrauką. Dabar R. Krikštaponis gauna dviejų mėnesinių atlyginimų dydžio išeitinę kompensaciją. Tegul šiek tiek pailsi. Kai tie du mėnesiai pasibaigs, jis galėtų tapti patarėju“, – aiškino E. Jankevičius. Kartu ministras pakartojo savo teiginius apie griežtesnės rankos poreikį, kaip ypatingą problemą išskirdamas finansų planavimą. „Dabar pagrindinė problema Kalėjimų departamente – finansų planavimas. Trūksta strateginio požiūrio į finansus. Matyt, finansų skyrius nesugeba tinkamai susiplanuoti lėšų“, – svarstė jis. Vis dėlto E. Jankevičius tvirtino labai vertinantis R. Krikštaponio darbą. „Per metus pakeista visų įstaigų vidinė struktūra, keturios įstaigos reorganizuotos į dvi, pertvarkytas pats Kalėjimų departamentas, Probacijos tarnyba ir parengtas Lukiškių kalėjimo iškeldinimo planas“, – buvusio direktoriaus nuopelnus vardijo ministras.

Vadovų kaita – ne sprendimas

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius Algimantas Čepas teigė kol kas matantis ne nuoseklią bausmių vykdymo sistemos reformą, o reakciją į paviešintas problemas. „Nesu įsitikinęs, kad tai, kas vyksta, galima pavadinti reforma. Tai labiau momentinis reagavimas į paaiškėjusius trūkumus“, – sakė jis. A. Čepo nuomone, didžiausios kalėjimų problemos yra per didelis nuteistųjų skaičius ir prastas sistemos pareigūnų pasirengimas. Konfliktiškas kalinių ir prižiūrėtojų santykis esą trukdo visą sistemą orientuoti į nuteistųjų pataisymą ir sugrąžinti juos į normalų gyvenimą.

Ekspertas tvirtino, kad bausmių vykdymo sistemos problemų neįmanoma išspręsti keliais ryžtingais veiksmais. Jos esančios per daug sudėtingos. „Čia nesuveiks požiūris „dabar mes pradėsime ir viską pakeisime“. Kontrolės įkalinimo įstaigose griežtinimas, vieno ar kito vadovaujančio asmens pakeitimas nepadės. Viešųjų pirkimų tvarkos tobulinimas gali padėti sutaupyti lėšų, bet kalėjimų problemos negali būti išspręstos per lėšų sutaupymą. Kol kas tiesiog nematau, kad kas nors iš esmės keistųsi“, – reziumavo A. Čepas.

Straipsnis iš naujienų portalo www.lzinios.lt 

Autorius: Bernardas Gailius