Prieš tris savaites LR Seimas panaikino privataus kaltinimo institutą. Šiuo metu tam tikrais atvejais (dėl seksualinio priekabiavimo, šmeižto ir kt.) ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o baudžiamasis persekiojimas vyksta, kai pats nukentėjęs asmuo kreipiasi į teismą. Nuo spalio 1 d. nukentėjusiojo teises teisme gins prokuroras, o nebe pati auka. Kuo tai naudinga nukentėjusiesiems? Kokių sunkumų jie galės išvengti pasikeitus teisiniam reguliavimui? Kokią įtaką tai turės kaltininkams? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja, psichologė Odeta Pušinaitytė.
Odeta, kuo nusikaltimų aukoms reikšmingas privataus kaltinimo panaikinimas?
Reikšmingiausia tai, kad nukentėjusieji nebe patys turės rinkti medžiagą teismui, o sulauks pagalbos iš prokuratūros. Tai turi ir praktinę, ir emocinę reikšmę. Praktinė – pokyčiai palengvins procesą, todėl aukai tai kainuos mažiau laiko ir jėgų. Tačiau dar svarbesnė emocinė pusė – aukai turėtų būti kur kas lengviau, nes ji jaus didesnį palaikymą ir pripažinimą, kad yra nukentėjusi, bei suvokimą, kad valstybė ja rūpinasi. Pats nusikaltimas dažniausiai verčia auką jaustis nemaloniai, svarstyti, ar kreiptis į teisėsaugą. Todėl valstybės ir visuomenės palaikymas ir pripažinimas, kad žmogus iš tiesų yra auka, o ne asmuo, kuris pats kažko nori, neva ieškodamas problemų, turėtų labiausiai padėti nukentėjusiajam. Tinkama reakcija į nusikaltimą yra labai svarbi aukos emocinei būsenai palengvinti.
Taip pat svarbu tai, kad šiuo metu tam tikri nusikaltimai tarsi laikomi turinčiais mažesnę reikšmę. Pasikeitus teisiniam reguliavimui tokie nusikaltimai kaip seksualinis priekabiavimas bus laikomi pakankamai rimtais, kad valstybė pradėtų baudžiamąjį persekiojimą. Svarbu suvokti, kad aukos reakcija ir emocinė būsena priklauso ne vien nuo nusikaltimo pobūdžio, bet ir nuo tam tikros situacijos, kokiomis aplinkybėmis, kaip tas nusikaltimas patirtas. Kartais lengvesnis nusikaltimas, vertinant pagal teisines nuostatas, aukai gali turėti daugiau neigiamų padarinių negu sunkesnis, todėl tam tikrų nusikaltimų išskyrimas ir nustatymas, kad dėl jų reikia kreiptis privačia tvarka, dažnai gali būti neadekvatus. Naujieji pakeitimai išspręs ir šią problemą.
Kadangi šiuo metu vis dar veikia privataus kaltinimo institutas, su kokiais praktiniais sunkumais susiduria nukentėjusieji, kurie tampa privačiais kaltintojais?
Pirmiausia, tai griežti formalūs reikalavimai besikreipiančiajam. Nukentėjusysis turi rašyti skundą pagal tikslius, teisine kalba pateiktus reikalavimus, kurie jam gali būti sunkiai suprantami. Be to, auka turi pati aiškintis, kaip rinkti ir panaudoti duomenis, kad jie būtų laikomi gautais teisėtais būdais ir būtų galima juos panaudoti kaip įrodymus. Kai nesi profesionalas toje srityje, tai yra pakankamai sudėtinga. Auka turi išmokti tai, ką teisininkai mokosi studijų metais. Nors ir egzistuoja valstybinė teisinė pagalba, tai dažniausiai būna pirmas kartas aukai, todėl ji vis tiek sugaišta daug laiko, patiria papildomo streso.
Be to, skundui taikomi reikalavimai kartais yra apskritai sunkiai įgyvendinami. Pavyzdžiui, skunde turi būti nurodyta kaltinamojo gyvenamoji vieta. Tokią informaciją dažnai sunku gauti, o jos nepateikus skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas nukentėjusiajam. Dėl tokių formalumų žmogus gali pavargti ir nuspręsti, kad tiesa jam nebėra tokia svarbi, kai išeikvoja tiek laiko ir energijos. Nepalanki proceso baigtis mažina aukos pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą, jog ji gali apginti savo saugumą ir teisę į teisingumą. Žmogus taip pat gali kaltinti teisėsaugą ir kitą kartą apskritai į ją nebesikreipti.
Dar vienas aspektas – dažniausiai nukentėjusiojo ir kaltininko santykiai jau yra įtempti, priešišiki, todėl tokia situacija, kai auka pati renka įrodymus prieš kaltininką, gali išprovokuoti naujus konfliktus. Šie gali baigtis naujomis nusikalstamomis veikomis.
Kaip manote, ar privataus kaltinimo panaikinimas paskatins daugiau aukų kreiptis į teisėsaugą?
Manau, kad paskatins. Ne visų visuomenės narių saviveiksmingumo jausmas yra pakankamas pasiryžti ginti savo teises, todėl dabartinis reguliavimas dažnai stabdo nukentėjusiuosius. Kai procesas supaprastės ir didžiąją darbo dalį padarys prokuroras, nuo aukos bus nuimta daug praktinės ir emocinės naštos. Tačiau gali būti ir taip, kad besikreipiančiųjų skaičius išliks panašus, bet procesų bus pradedama daugiau, nes dabar dažnai aukos kreipiasi į teisėsaugą, tačiau, išgirdusios, kad ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas, nusprendžia pačios neinicijuoti proceso. Pasikeitus teisiniam reguliavimui tokie žmonės nebebus priversti rinktis, ar jiems pradėti kaltinimą privačia tvarka.
Pakalbėjome apie pakeitimų reikšmę nusikaltimų aukoms. O kaip privataus kaltinimo panaikinimas gali paveikti nusikalstančių asmenų elgesį?
Verta paminėti, kad daugelio nusikaltėlių asocialaus gyvenimo istorija prasideda nuo sąlyginai paprastų nesutarimų, o ne nuo sunkių nusikaltimų. Kuo anksčiau pastebimas asocialus elgesys, tuo ankstyvesnė intervencija į nepageidaujamą elgesį ir efektyvesnė to elgesio korekcija, lengviau dirbti su tokiais asmenimis nelaukiant, kol elgesys išsivystys į dar mažiau draugišką visuomenei. Privataus kaltinimo institutas šiuo atveju ne visuomet padeda – aukoms nesikreipiant privačia tvarka, kaltininkų asocialus elgesys lieka nepastebėtas. Pasikeitus reguliavimui į tokį elgesį turėtų būti reaguojama dažniau ir greičiau.
Kitas svarbus aspektas – pagal dabartinį reguliavimą privataus kaltinimo procese galimas kaltininkas iš karto tampa kaltinamuoju, o panaikinus privatų kaltinimą pirmiausia jam bus suteikiamas įtariamojo statusas, kartu – galimybė pateikti savo versiją ir galbūt taip išvengti kaltinamojo statuso. Tai žmogui, kuris dar nėra ir nebūtinai bus teismo pripažintas kaltu, suteiks daugiau saugumo ir pasitikėjimo teisėsauga.
Interviu parengė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro teisininkė Monika Naujalė