Tarptautiniai ekspertai kuria efektyvesnius pagalbos aukoms mechanizmus

2019 m. sausio 21-22 dienomis Lisabonoje vyko NPLC koordinuojamo ES JUSTICE programos projekto „Gerosios praktikos teikiant paramą nusikaltimų aukoms: nukreipimai, informavimas, individualūs vertinimai“ (VICToRIIA) partnerių susitikimas.

Susitikimo metu buvo aptartas projekto produktų (aukų nukreipimo pagalbos organizacijoms mechanizmų, interaktyvaus paramos nusikaltimų aukoms organizacijų žemėlapio, nusikaltimų aukų saugumo ir paramos poreikių individualių vertinimų klausimyno) kūrimo procesas, pristatytos ir įvertintos paramos nusikaltimų aukoms Lietuvoje, Italijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje nacionalinės apžvalgos.

Kodėl Lietuvoje toks aukštas nužudymų skaičius?

Lietuvoje užregistruojama daugiau nužudymų 100 000 gyventojų negu bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje. Nors pats nužudymų skaičius kasmet mažėja, vis dėlto šioje srityje mūsų valstybė vis dar gerokai lenkia kitas. Kokios yra to priežastys?  Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius dr. Algimantas Čepas ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Aleksandras Dobryninas naujienų portalui Euronews pateikia tokias galimas didelio santykinio nužudymų skaičiaus Lietuvoje priežastis: dideli suvartojamo alkoholio kiekiai, vis dar neišspręstos politinės ir socialinės problemos, kurias lėmė ilgametis priklausymas Sovietų Sąjungai, teisinio reglamentavimo bei teismų sprendimuose atsispindinčio teisinio kvalifikavimo ypatumai.
Visą interviu ispanų kalba skaitykite čia: http://bit.ly/2orUhWX

Kur ir kodėl kreiptis pagalbos nukentėjus nuo nusikaltimo?

Įvairios apklausos rodo, kad realus nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų skaičius ženkliai didesnis negu tų, kurie kreipiasi į policiją. Daugelis netgi savo aplinkoje esame susidūrę su įvairiais nusikaltimais, tačiau dažnai stengiamės to nepastebėti, ignoruojame. Apie tai, kodėl daugelį gąsdina teisėsauga, kokie kreipimosi į ją privalumai ir trūkumai bei kaip įveikti didžiausius iššūkius, kalbamės su psichologe, Koblenz-Landau universiteto (Vokietija) doktorante Kotryna Stupnianek. 

Kotryna, ar, Jūsų nuomone, išgyvenus nusikaltimą visuomet verta kreiptis į teisėsaugą?

Kreiptis į teisėsaugą patyrus nusikaltimą labai svarbu. Nors tikriausiai kiekvienas, atsidūręs teisme – ar tai būtų nukentėjusysis, ar liudytojas – patiria stresą, svarbu suvokti, kad teisėsauga atlieka svarbų vaidmenį tiek suteikiant pagalbą nukentėjusiajam, tiek apsaugant visuomenę nuo kitų galimų nusikaltimų.

Nemažai žmonių vis dėlto nepraneša apie nusikaltimą. Viena iš priežasčių – dar didesnių neigiamų padarinių baimė. Kas kelia didžiausią stresą žmogui, kuris vis dėlto nusprendžia kreiptis į teisėsaugą?

Pažiūrėjus iš arčiau į asmens, nukentėjusio nuo nusikaltimo, poreikius ir to, ko reikalauja teisinė sistema, pamatysime, kad abi pusės siekia skirtingų tikslų, dėl ko gali atsirasti neigiamų padarinių aukai.

Nukentėjusiajam yra svarbu sulaukti visuomenės pripažinimo, kad įvyko nusikaltimas ir jis nukentėjo. Jam reikia palaikymo ir pagalbos, kurios jis ieško kreipdamasis į teisėsaugos instituciją. Tuo tarpu baudžiamoji teisė, siekdama nubausti kaltą asmenį ir norėdama išvengti bausmės nekaltam, abejoja nukentėjusiuoju, stengdamasi įsitikinti, ar tai, ką pasakoja nukentėjusysis, iš tiesų įvyko. Juk geriau kaltas asmuo laisvėje negu įkalintas nekaltas. Ši sąlyga gali sukelti nepasitikėjimą teisine sistema, manymą, kad teisinė sistema yra šališka ir nusiteikusi prieš nukentėjusįjį. Dėl to asmuo gali jausti nepasitenkinimą, kaltę, nusivylimą.

Nusikaltimo metu iš asmens atimama galimybė kontroliuoti svarbią dalį savo gyvenimo, t. y., saugumą. Teisminiame procese nukentėjęs asmuo siekia atgauti šią kontrolę. Tuo tarpu teisinė sistema turi galybę taisyklių, įstatymų, reikalavimų ir procedūrų, kurioms jis privalo paklusti. Visa tai aukai gali sukelti bejėgiškumo ir sutrikimo jausmus.

Prasidėjus baudžiamajam procesui nukentėjusiajam svarbu papasakoti apie nusikaltimą ir kaip jis jį paveikė, tačiau teisėsaugos pareigūnai reikalauja atsakinėti į uždarus („taip – ne“ tipo) klausimus. Tai aukai gali sukelti įspūdį, kad teisėsaugai nerūpi, ji gali jaustis neišgirsta ir nereikšminga sprendžiant jai labai svarbius klausimus, tokius kaip bausmė pažeidėjui ir atlygis už padarytą žalą.

Auka norėtų tiesiog pamiršti traumuojantį, stresą sukėlusį įvykį, išvengti bet kokių užuominų, galinčių priminti tai, ką ji nori pamiršti. O teisėsauga vis prašo jos nuolat prisiminti, pasakoti ir susidurti akis į akį su žmogumi, kuris ją traumavo. Toks nukentėjusiojo patyrimas baudžiamojoje sistemoje sukelia antrinę viktimizaciją, arba antrinę traumą. Žmonės, dirbantys su smurto aukomis pastebi, kad neigiama patirtis teisėsaugos sistemoje gali dar labiau sustiprinti potrauminio streso sindromo simptomus.

Jeigu baudžiamasis procesas sukelia tiek daug neigiamų padarinių aukai, kodėl vis dėlto verta kreiptis į teisėsaugą?

Nepaisant neigiamų psichologinių padarinių rizikos aukai, kreipimasis į teisėsaugą gali atnešti ir daug naudos. Visų pirma, tai apsauga aukai bei visuomenei. Policija, užfiksavusi nusikalstamą veiką, imasi veiksmų sulaikyti įtariamąjį. Smurtinių nusikaltimų atvejais iškvietus policiją pareigūnai gali nutraukti smurtinius veiksmus. Pakliuvusiam teisėsaugos akiratin pažeidėjui suvaržoma laisvė, tokiu būdu apribojama galimybė tęsti nusikalstamą veiką. Taigi, asmuo kreipdamasis į policiją ne tik apsaugo pats save, bet ir kitas potencialias aukas.

Taip pat labai svarbus šiame procese yra teisingumas. Asmuo, padaręs nusikaltimą, yra nubaudžiamas, o nukentėjusiajam atlyginama žala. Tokiu būdu atstatomas teisingumas, kuris padeda įprasminti nusikaltimo patirtį ir įveikti neigiamus psichologinius padarinius, kuriuos šis įvykis sukėlė. Žinoma, kreipimasis į teisėsaugą atlieka ir prevencinę funkciją – užregistruotas nusikaltimas fiksuojamas statistikoje, o didėjantys nusikaltimų skaičiai oficialioje statistikoje skatina valdžią imtis prevencinių priemonių.

Be to, itin reikšminga, kad auka, kuri kreipiasi į teisėsaugą, gali gauti pagalbą. Policija, gavusi informaciją apie nusikaltimą, nukreipia nukentėjusįjį į specialistus, galinčius suteikti visokeriopą pagalbą: teisinę, psichologinę bei socialinę. Tai suteikia psichologinę ir dažnai net finansinę naudą aukai. Kreipdamasi į teisėsaugą auka gali sulaukti žalos atlyginimo iš pažeidėjo už sukeltas kančias ir sugadintą turtą. Jei pažeidėjas negali atlyginti žalos pats, tai už jį padaryti gali Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Šis fondas skirtas atlyginti žalą labiausiai nukentėjusiems asmenims – smurtinių nusikaltimų aukoms.

Paminėtina ir tai, kad baudžiamasis procesas gali suteikti ir atsiprašymo bei atgailos galimybę asmeniui, įvykdžiusiam nusikaltimą. Tai atstato teisingumo jausmą, sugrąžina kontrolę į aukos rankas bei atstato pasitikėjimą žmonėmis. Visa tai be abejonės gerina psichologinę nukentėjusiojo būklę.

Kokie iššūkiai laukia asmens, nusprendusio kreiptis į teisėsaugą?

Matyt, didžiausias iššūkis – informacijos labirintai. Baudžiamasis procesas yra apipintas taisyklėmis ir procedūromis, kurios nurodytos įstatyme. Nors Baudžiamojo proceso kodeksas yra prieinamas visiems Lietuvos gyventojams, suprantama, kad be teisininko pagalbos aiškiai suvokti, kas vyksta baudžiamajame procese, yra nelengva. Nepaisant to, informacija apie baudžiamąjį procesą gali suteikti kontrolės jausmą, sumažinti sistemos nežinomybę ir stresą.

Būdų rasti informacijos apie baudžiamąjį procesą yra daug. Tačiau turbūt ne kiekviename šaltinyje galima rasti suprantama kalba pateiktą informaciją. Štai keletas šaltinių, kurie gali padėti suprasti baudžiamąjį procesą geriau:

– Virtuali teismo salė. http://sale.teismai.lt/ puslapyje pasirinkus skyrelį „Baudžiamoji byla“ galima pažvelgti į tai, kaip atrodo teismo salė, kas dalyvauja teismo posėdyje, koks kiekvieno asmens vaidmuo. Toliau galima stebėti teismo posėdį. Tai gali padėti pasirengti teismo posėdžiui, geriau suprasti, kas po ko vyksta.

– Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis gali gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą savivaldybėse. Teisininkas čia gali paaiškinti ir padėti užpildyti reikiamus dokumentus, atsakyti į jūsų klausimus. Vienam klausimui suteikiama valanda, asmuo dėl to paties klausimo kreiptis dar kartą negali, tačiau kiek klausimų turi, į tiek teisininkas privalo atsakyti. Kreipusis į policiją ir pripažinus asmenį nukentėjusiuoju, jis gauna teisę į nemokamą antrinę teisinę pagalbą, t. y., dokumentų ruošimą ir atstovavimą byloje, jei asmuo nori išsireikalauti iš pažeidėjo žalos atlyginimą. Daugiau informacijos čia: http://www.teisinepagalba.lt/.

– Lietuvoje veikiantys specializuotos pagalbos centrai suteikia kompleksinę pagalbą, tarp jų ir informavimą, smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims. Jų kontaktus galima rasti čia: http://www.socmin.lt/lt/seima-ir-vaikai/seimos-politika/specializuotos-pagalbos-centrai.html.

– Paramos aukoms iniciatyva suteikia informaciją asmenims, nukentėjusiems nuo bet kokio nusikaltimo, nepaisant to, ar asmuo kreipėsi į policiją, ar ne. Daugiau apie tai čia: http://nplc.lt/apie-pai/.

Kokią reikšmę nukentėjusiajam turi emocinė ir psichologinė parama? Ar ji reikalinga?

Pokalbis su asmeniu, kuriuo pasitiki, visuomet gali padėti. Nesvarbu, kas tai būtų – vyras, žmona, draugas ar bendradarbis. Artimųjų palaikymas ir parama neabejotinai gali padėti išgyventi bet kokius sunkumus. Be to, Lietuvoje veikia emocinės paramos linijos, kuriose teikiama anonimiška pagalba (kontaktus galima rasti čia: http://www.klausau.lt/telefonai).

Tačiau kartais su sunkumais susidoroti patiems gali būti nelengva, o jų nesprendžiant jie lieka ir toliau veikia mūsų gyvenimus. Todėl pažvelgti į sunkumus giliau ir juos išspręsti iš esmės gali padėti psichologo konsultacija. Įvedus į www.google.lt paiešką „psichologas“ galima rasti nemažai psichologų kiekviename mieste. Kai kurie jų dirba tam tikrose įstaigose, kiti užsiima privačia praktika. Suprantama, kad randant tiek daug informacijos galima ir sutrikti. Pateikiame keletą nuorodų, kurios gali padėti susiaurinti paiešką:

– Krizių įveikimo centras. Šio centro psichologai specializuojasi krizinių bei trauminių įvykių srityje. Centre suteikiama pagalba yra anonimiška ir nebrangi. Įstaigos puslapis čia: https://krizesiveikimas.lt/.

– Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete veikia Psichologinio konsultavimo ir mokymų centras, kuriame teikiama psichologinė, psichoterapinė pagalba. Daugiau informacijos čia: http://www.fsf.vu.lt/struktura/centrai/psichologinio-konsultavimo-ir-mokymu-centras/psichologines-paslaugos.

– Kiekvienoje poliklinikoje dirba psichologai, kurių pagalba gali pasinaudoti bet kuris žmogus. Kiekvienam asmeniui skirta 12 nemokamų konsultacijų.

Ką pasakytumėte nukentėjusiajam, kuris vis dar dvejoja, ar verta kreiptis į teisėsaugą?

Kad kreipiantis pagalbos tikrai galima jos sulaukti. Asmuo, suprantantis baudžiamąjį procesą, sulaukiantis artimųjų palaikymo ir profesionalios pagalbos, lengviau įveikia nusikaltimo sukeltus padarinius. Tai užtikrina aukštesnę nukentėjusiojo psichologinę gerovę. Svarbu pabrėžti ir tai, kad kai nukentėjusysis supranta, kas vyksta baudžiamajame procese ir yra psichologiškai stabilesnis, jis geriau prisimena įvykius, yra nuoseklesnis, duoda geresnius parodymus ir padeda teisėsaugai. Todėl kreipimosi į teisėsaugą nauda yra dviguba. Linkiu drąsos!

Interviu parengė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro teisininkė Monika Naujalė.

Interviu publikuotas ir bernardinai.lt.

Privataus kaltinimo proceso panaikinimas – kuo tai naudinga?

Prieš tris savaites LR Seimas panaikino privataus kaltinimo institutą. Šiuo metu tam tikrais atvejais (dėl seksualinio priekabiavimo, šmeižto ir kt.) ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o baudžiamasis persekiojimas vyksta, kai pats nukentėjęs asmuo kreipiasi į teismą. Nuo spalio 1 d. nukentėjusiojo teises teisme gins prokuroras, o nebe pati auka. Kuo tai naudinga nukentėjusiesiems? Kokių sunkumų jie galės išvengti pasikeitus teisiniam reguliavimui? Kokią įtaką tai turės kaltininkams? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja, psichologė Odeta Pušinaitytė.

Psichologė Odeta Pušinaitytė Odeta, kuo nusikaltimų aukoms reikšmingas privataus kaltinimo panaikinimas?

Reikšmingiausia tai, kad nukentėjusieji nebe patys turės rinkti medžiagą teismui, o sulauks pagalbos iš prokuratūros. Tai turi ir praktinę, ir emocinę reikšmę. Praktinė – pokyčiai palengvins procesą, todėl aukai tai kainuos mažiau laiko ir jėgų. Tačiau dar svarbesnė emocinė pusė – aukai turėtų būti kur kas lengviau, nes ji jaus didesnį palaikymą ir pripažinimą, kad yra nukentėjusi, bei suvokimą, kad valstybė ja rūpinasi. Pats nusikaltimas dažniausiai verčia auką jaustis nemaloniai, svarstyti, ar kreiptis į teisėsaugą. Todėl valstybės ir visuomenės palaikymas ir pripažinimas, kad žmogus iš tiesų yra auka, o ne asmuo, kuris pats kažko nori, neva ieškodamas problemų, turėtų labiausiai padėti nukentėjusiajam. Tinkama reakcija į nusikaltimą yra labai svarbi aukos emocinei būsenai palengvinti.

Taip pat svarbu tai, kad šiuo metu tam tikri nusikaltimai tarsi laikomi turinčiais mažesnę reikšmę. Pasikeitus teisiniam reguliavimui tokie nusikaltimai kaip seksualinis priekabiavimas bus laikomi pakankamai rimtais, kad valstybė pradėtų baudžiamąjį persekiojimą. Svarbu suvokti, kad aukos reakcija ir emocinė būsena priklauso ne vien nuo nusikaltimo pobūdžio, bet ir nuo tam tikros situacijos, kokiomis aplinkybėmis, kaip tas nusikaltimas patirtas. Kartais lengvesnis nusikaltimas, vertinant pagal teisines nuostatas, aukai gali turėti daugiau neigiamų padarinių negu sunkesnis, todėl tam tikrų nusikaltimų išskyrimas ir nustatymas, kad dėl jų reikia kreiptis privačia tvarka, dažnai gali būti neadekvatus. Naujieji pakeitimai išspręs ir šią problemą.

Kadangi šiuo metu vis dar veikia privataus kaltinimo institutas, su kokiais praktiniais sunkumais susiduria nukentėjusieji, kurie tampa privačiais kaltintojais?

Pirmiausia, tai griežti formalūs reikalavimai besikreipiančiajam. Nukentėjusysis turi rašyti skundą pagal tikslius, teisine kalba pateiktus reikalavimus, kurie jam gali būti sunkiai suprantami. Be to, auka turi pati aiškintis, kaip rinkti ir panaudoti duomenis, kad jie būtų laikomi gautais teisėtais būdais ir būtų galima juos panaudoti kaip įrodymus. Kai nesi profesionalas toje srityje, tai yra pakankamai sudėtinga. Auka turi išmokti tai, ką teisininkai mokosi studijų metais. Nors ir egzistuoja valstybinė teisinė pagalba, tai dažniausiai būna pirmas kartas aukai, todėl ji vis tiek sugaišta daug laiko, patiria papildomo streso.

Be to, skundui taikomi reikalavimai kartais yra apskritai sunkiai įgyvendinami. Pavyzdžiui, skunde turi būti nurodyta kaltinamojo gyvenamoji vieta. Tokią informaciją dažnai sunku gauti, o jos nepateikus skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas nukentėjusiajam. Dėl tokių formalumų žmogus gali pavargti ir nuspręsti, kad tiesa jam nebėra tokia svarbi, kai išeikvoja tiek laiko ir energijos. Nepalanki proceso baigtis mažina aukos pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą, jog ji gali apginti savo saugumą ir teisę į teisingumą. Žmogus taip pat gali kaltinti teisėsaugą ir kitą kartą apskritai į ją nebesikreipti.

Dar vienas aspektas – dažniausiai nukentėjusiojo ir kaltininko santykiai jau yra įtempti, priešišiki, todėl tokia situacija, kai auka pati renka įrodymus prieš kaltininką, gali išprovokuoti naujus konfliktus. Šie gali baigtis naujomis nusikalstamomis veikomis.

Kaip manote, ar privataus kaltinimo panaikinimas paskatins daugiau aukų kreiptis į teisėsaugą?

Manau, kad paskatins. Ne visų visuomenės narių saviveiksmingumo jausmas yra pakankamas pasiryžti ginti savo teises, todėl dabartinis reguliavimas dažnai stabdo nukentėjusiuosius. Kai  procesas supaprastės ir didžiąją darbo dalį padarys prokuroras, nuo aukos bus nuimta daug praktinės ir emocinės naštos. Tačiau gali būti ir taip, kad besikreipiančiųjų skaičius išliks panašus, bet procesų bus pradedama daugiau, nes dabar dažnai aukos kreipiasi į teisėsaugą, tačiau, išgirdusios, kad ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas, nusprendžia pačios neinicijuoti proceso. Pasikeitus teisiniam reguliavimui tokie žmonės nebebus priversti rinktis, ar jiems pradėti kaltinimą privačia tvarka.

Pakalbėjome apie pakeitimų reikšmę nusikaltimų aukoms. O kaip privataus kaltinimo panaikinimas gali paveikti nusikalstančių asmenų elgesį?

Verta paminėti, kad daugelio nusikaltėlių asocialaus gyvenimo istorija prasideda nuo sąlyginai paprastų nesutarimų, o ne nuo sunkių nusikaltimų. Kuo anksčiau pastebimas asocialus elgesys, tuo ankstyvesnė intervencija į nepageidaujamą elgesį ir efektyvesnė to elgesio korekcija, lengviau dirbti su tokiais asmenimis nelaukiant, kol elgesys išsivystys į dar mažiau draugišką visuomenei. Privataus kaltinimo institutas šiuo atveju ne visuomet padeda – aukoms nesikreipiant privačia tvarka, kaltininkų asocialus elgesys lieka nepastebėtas. Pasikeitus reguliavimui į tokį elgesį turėtų būti reaguojama dažniau ir greičiau.

Kitas svarbus aspektas – pagal dabartinį reguliavimą privataus kaltinimo procese galimas kaltininkas iš karto tampa kaltinamuoju, o panaikinus privatų kaltinimą pirmiausia jam bus suteikiamas įtariamojo statusas, kartu – galimybė pateikti savo versiją ir galbūt taip išvengti kaltinamojo statuso. Tai žmogui, kuris dar nėra ir nebūtinai bus teismo pripažintas kaltu, suteiks daugiau saugumo ir pasitikėjimo teisėsauga.

Interviu parengė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro teisininkė Monika Naujalė